www.sodinčius.lt

Ieva Gružauskaitė, Kauno lopšelio-darželio „Želmenėlis“ socialinė pedagogė, kuri užpernai Kauno technologijos universitete baigė bakalauro socialinės pedagogikos studijas.

Kūrybiška, aktyvi, geranoriška, talentinga pedagogė. Dirbdama šiame darželyje, sukūrė socialinių įgūdžių programą – „lagamino teatrą“, gerų idėjų banką, moka sutelkti visą specialistų komandą bendram darbui. Visuomet geranoriškai pakonsultuoja kolegas, kurie dirba su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, organizuoja bendrus renginius su kitais darželiais. Jauna pedagogė jau yra pastebėta ir apdovanota miesto vadovų padėkos raštais.

Tai metodas, kuriuo norėjau paįvairinti ugdymo procesą. Ieškojau būdų, kaip „prieiti“ prie vaikų, kurie uždaresni, kupini baimių, nepasitikėjimo savimi. Ir visai netyčia atradau „lagamino teatrą“. Jo istorija prasidėjo, kai į užsiėmimą su vaikais reikėjo nusinešti naujas pirštinines lėles. Vis svarsčiau, kurgi man viską susidėti? Iš savo močiutės buvau gavusi du didelius, jos jaunystę menančius lagaminus, ir visai negalvodama į mažesnįjį susidėjau lėlytes. Kai atėjau, vaikai išpūtę akis žiūrėjo, kas gi čia per daiktas, o įdomiausia – kas jo viduje? Štai tuomet ir kilo idėja, kad tai gali išaugti į kūrybiškumą skatinančią priemonę. Vaikus visad domina paslaptis: o kas gi ten?

Kokios smagios improvizuotos pasakos atsiranda! Pavyzdžiui, vien tik spėliojant, kas yra lagamino viduje. Net nedrąsiausi vaikai nori prisidėti prie gimsiančios pasakos. Jie tampa grupės dalimi, labai svarbia grandimi, kad pasaka įvyktų. Labai dažnai „lagamino teatras“ pasitarnauja kaip priemonė dėmesiui atkreipti ir sukoncentruoti. Jame esantis daiktai, priemonės, įrankiai, reikalingi užsiėmimui, iškeliauja iš lagamino, vaikai nėra blaškomi priemonių gausa. „Lagamino teatrą“ labai smagu pasitelkti, kai vykstame į improvizuotas „lobių“ paieškas, netikėtai jame atsiranda daiktai, kurie žūtbūt reikalingi lobio paieškai: žiūronai, žemėlapis, liniuotės, padidinimo stiklai, skarelės, vanduo ir t. t. Kartais „lagamino teatras“ pasitelkiamas kaip priemonė, stiprinanti gebėjimus, kurių reikia sunkumams įveikti. Pvz., per vieną užsiėmimą kalbėjomės su vaikais apie saugius ir nesaugius elektros prietaisus. Tad lagamine buvo lygintuvas, virdulys, kiti buitiniai elektros prietaisai. Jie po vieną išimami, klausiant vaikų „kas čia yra? Kaip elgtis, jeigu jis sugenda? Kokie požymiai tai rodo?“ ir pan. Geriausia, kad „lagamino teatras“ yra labai universalus, jį gali naudoti tiek socialinis pedagogas, tiek grupės auklėtoja, tiek mama ar močiutė namuose. Tai priemonė, kuri skatina kūrybinį, kritinį vaiko mąstymą, iniciatyvumą, savarankiškumą, nes jis dalyvauja smagiame nuotykyje. Tai skatina pozityvų požiūrį į save, konstruktyvių santykių kūrimą tarp bendraamžių, o pedagogui leidžia pastebėti vaiko nuotaiką, poreikius, kartais net problemas.

Persikūnijimas į personažus vyksta per „lagamino teatrą“. Sukuriama aplinka, kurioje vaikai ir pedagogas (šiuo atveju aš) įsikūnija į personažus. Tai viena iš „lagamino teatro“ veiklos sričių, norint nuimti vaikų įtampą, pastebėti jų emocijas, problemas, išlaisvinti gebėjimą kurti, verbaliai formuluoti savo mintis ir t. t. Įsikūnijęs į personažą ugdytinis įgauna „galių“ – pavyzdžiui, vaikas drovisi, jam nepatinka piešti. Bet kas nutiks, jeigu jis gaus ypatingą, Burtininko specialiai jam atsiųstą pieštuką? Pasitelkiama vaizduotė, kuri ypač patinka ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tai pasitarnauja ir kuriant naujas taisykles. Juk taisyklės, kurios užrašytos „stebuklingu“ rašalu ant „nepaprasto“ popieriaus, atrodo daug svarbesnės…

Personažai atspindi tai, ko šiuo metu reikia vaikams. Dažnai personažo pasirinkimas duoda signalą pedagogui, kad kažkas ne taip. Personažas sustiprina ir išdidina esančią problemą, nes vaikas daug stipriau išreikš kilusią emociją per pasirinktą personažą. Tik reikia būti atidiems. Vaikai turi žinoti, kad, pedagogui apsirengus Bite, Lėle, Meškinu, po kostiumu vis tiek lieka Ieva, – t. y. neiškreipti realybės. Taip pat atsižvelgti į vaikų amžiaus tarpsnį. Vaikams iki 3 metų visai nerekomenduojami jokie personažai, kadangi jie dar neturi savojo „aš“ suvokimo, o pasirodę personažai labiau išgąsdins negu pagelbės. Taip pat personažai turi būti tikslingai naudojami, pedagogas turi kelti pagrįstus klausimus – kam reikalingas personažas? Ar jis man padės, o galbūt pakenks? Koks mano veiklos tikslas? Pagrindinis ugdymo personažais siekis turėtų būti išlaisvinti vaiko kūrybines galias ir gebėjimus, sukurti pozityvių veiksmų modelį, sustiprinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, nuimti įtampą, „išjausti“ susikaupusias emocijas, geriau įsiminti, skatinti vaikus fantazuoti, laisvai reikšti mintis. Šis metodas puiki terapija ir man pačiai. Kuriant kartu su vaikais atsiranda labai netikėtų idėjų, minčių, netgi metodų, kurie padeda ir tobulina mano pačios veiklą, aš labiau atsipalaiduoju, o tai skatina labiau įsijausti į vaiko padėtį, emocijas. Kartais tai, kas savaime suprantama mums, suaugėliams, vaikams atrodo visiškai nauja ir nepažįstama. Labai smagu matyti nušvitusius vaikų veidus, kaip jie džiaugiasi, nusiraminusias vaikų akis. Tada ir jaučiu, kad keliauju geru keliu.

Technologijos – tikrai nuostabus įrankis, padedantis perteikti norimą informaciją, sudominti vaikus. Tačiau technologijas visad naudoju labai atsargiai, peržvelgdama įvairias alternatyvas – gal kartais geriau ugdymo turinį perteikti pirštinine lėle arba tiesiog pasitelkti vaizduotės metodus. Labai svarbu jausti, kada technologijos užgožia, o kada paįvairina ugdymo procesą. Visiškai atsisakyti jų negalime, esame globalios visuomenės piliečiai ir įvairios technologijos tapo mūsų kasdienybės dalimi, tad nuo jų niekaip nepabėgsi. Pvz., dirbdama mėgstu naudotis diktofonu, įrašyti vaikų mintis, kurias įprastai būtų labai sunku tiksliai atsiminti ir dar užsirašinėti – juk visą save atiduodi ugdymo procesui, mezgi ryšį, o ne statai popierinę sieną tarp savęs ir vaikučio… Jam svarbiau, kad jį supranti ir reaguoji, ką jis kalba, o ne užsirašinėji.

Kurdama pasakas su vaikais naudojuosi „Storybird“ programa. Įvairūs ir labai gražūs paveikslėliai leidžia jiems atsipalaiduoti, nuimti įtampą, vaizdžiai „pamatyti“ pasaką, tačiau laikausi nuomonės, kad šis metodas tinka tik įžangai. Vėliau rodomi vaizdiniai ne tik kad neskatina vaiko vaizduotės, bet ją ir slopina. Kita vertus, visad gera būti atvirai naujovėms, pvz., neseniai išbandžiau interaktyvų rašiklį.

Vaikai, lankantis darželį, yra nuo pusantrų iki 7 metų amžiaus. Bet patikėkit, linksma su jais visais! Nuostabiausia, kad būdama socialinė pedagogė galiu apkeliauti visas amžiaus grupes, bendrauti ir pajusti kiekvieno vaiko ypatingumą.

Išties dažnai save pašiepiu, kad, jeigu ateičiau dirbti į mokyklą, visi burtai, pasakos ir stebuklai iškurnėtų iš mano galvos, nes prasidėtų TIKRASIS darbas. Pasijuokiu, pasijuokiu ir tada grįžtu pas savo mažuosius. Mano kūrybinės idėjos su jais ne tik kad nedingsta, bet atvirkščiai – auga ir plečiasi lyg kokie gyvybingi vijokliai. Su jais daug paprasčiau. Vienas būgnelis staiga gali tapti lietumi, arklio kanopomis ar perteikti vaiko emociją. Arba improvizaciniai vaidinimai – uždedi vaikučiui skrybėlę ir jau jį paversi Ponu Grybu arba Puikiuoju Skėčiu, ir viskas, to užtenka. Aš pati neatsistebiu vaikų galia kurti, labai viliuosi, kad ji jiems augant neišblės, labai tikiuosi… Matot, vaizduotės ugdymas gali atrodyti kaip labai paviršutiniškas žaidimas, kuris tik linksmina, tačiau iš tiesų tai labai gilūs dalykai. Mano, kaip socialinės pedagogės, misija – parengti vaikus, kad jie taptų sąmoningomis, emociškai brandžiomis, jautriomis, pastabiomis, iniciatyviomis, smalsiomis asmenybėmis. Per vaizduotės metodus vaikai mokosi bendrauti, paprašyti vienas kito pagalbos, nugalėti drovumą, baimes, įveikti sunkumus, pažinti, kas per dalykas tas liūdesys, džiaugsmas. Mums, suaugėliams, tai elementarūs dalykai, bet vaikams reikalingi kaip oras. Vėliau šie įgūdžiai pravers jiems socializuojantis, įsiliejant į bendraamžių tarpą, suprantant ir surandant save, savo pašaukimą, įgaus daugiau savireguliacijos. Na… o kartais, taip, svarbiausia tik prajuokinti vaiką, kad jis bent šią minutę pasijustų geriau. Susipažinęs su priemonėmis, kurios jam gali padėti užklupus sunkumams, mažasis visiškai kitaip suvoks pasaulį, sparčiau vystysis, nes po savo kojomis turės pagrindą – žinos, kaip nurimti, kaip save pradžiuginti, kur ieškoti pagalbos.

Dirbant vaikų darželyje, nepaprastos ir šaunios idėjos visad šalia. Netikit? Atkeliaukit, į vaikų darželį!

Štai vaikų pokalbio gabalėlis: „Mane ką tik prarijo ryklys, nebijok, nebijok, ten, žinok, viskas iš pagalvių ir batutų padaryta. Ten galima miegoti, šokinėti ir valgyti „čipsų“ skonio sapnus“. Štai čia yra nepaprastos vaikų idėjos, be jų niekada neišvystum mėnulio su avytės šukuosena, debesų ir sapnų, kurie yra visokių skonių (jei kas dar nežinojote!), raketos su viena akimi, kad kita galėtų pamiegoti… Tai mūsų idėjų banko kūrėjų pavyzdžiai. Žinoma, šalia vaikų yra ir suaugusieji, kurie papildo gerų idėjų banką. Vaikams išties lengva įsivaizduoti, kad lempoje gyvena ori naktinių plaštakių šeimyna, tačiau mums, suaugėliams, dažnai tai nelengva užduotis. Kai ima silpti vaizduotė, tai jau pavojus. Pirmiausia dėl vaikų, dėl ugdymo turinio įdomumo ir galiausiai dėl savęs – jei išlaikai nevaržomą fantaziją, iškilę sunkumai tampa ne tokie baisūs.

Idėjų banką kuria visa darželio bendruomenė. Kuriame jį ne tik pokalbių forma, bet ir kaip savotišką žurnalą, kuriame surašomos visos šaunios mintys ir idėjos, pvz., „ką sapnuoja mėnulis?“ Aš pati turiu savo asmeninę „Idėjų lentą“, kurioje ant lipnių lapelių užrašau kad ir keisčiausias man kilusias mintis. Kartais šias idėjas man pamėtėja H. Thoro arba linksmuolis Emiliukas iš Ramunėlių grupės. Idėjos kuria žmones, skatina gyventi, pajusti daiktų šviesą, spalvą ir kvapą.

Gerų idėjų bankas atlieka ir dar vieną funkciją – skatina bendruomeniškumą, žmonės dalindamiesi tampa artimesni vieni kitiems, mažėja pykčio, apmaudo. Dalintis ir yra tikroji jėga!

„Želmenėlio“ sambūrio misija – suburti visas „Želmenėlio“ vardu pasivadinusias įstaigas Lietuvoje, keistis patirtimi, nuomone, kūrybinėmis idėjomis ir mintimis.

Savanoriavau. Deja, tam nebeliko laiko. Savanoriavau bibliotekoje, vaikų globos namuose, viena iš smagiausių iniciatyvų buvo rašymas į studentišką žurnalą „Njuspeipis“, aišku, daugiausia naudos ir džiaugsmo tikriausiai gavau pati. Labai norėčiau tam skirti daugiau laiko, manau, kad kiekvieno žmogaus, nesvarbu, jauno ar seno, socialinė pareiga ir atsakomybė neatlygintinai padaryti kažką gero šalia esantiems žmonėms, gyvūnams, savo aplinkai.

Ne, mokslus baigsiu tik birželio mėnesį.

---

Švietimo ir mokslo ministerijos informacija